Bažnyčiai reikia nuolatinės diakonystės tarnystės; šiandien ne tik svarbu, bet ir įdomu ištirti šį pašaukimą. Tuo įsitikinęs, popiežius savo ranka parašė įvadą naujam veikalui apie nuolatinę diakonystę „Diakonatas pagal popiežių Pranciškų. Vargstančiųjų Bažnyčia vardan vargstančiųjų”. Autorius Enzo Petrolino, Italijos diakonato bendruomenės pirmininkas, pristato ką apie nuolatinę diakonystę yra pasakęs ar parašęs popiežius Pranciškus savo vyskupiškoje tarnystėje Buenos Airėse ir Romos vyskupijoje.
Popiežius įvade pažymi, jog Bažnyčia nuolatinės diakonystės pašaukime atranda išraišką ir impulsą jai pačiai virsti regimu Tarno Kristaus diakonystės ženklu žmonijos istorijoje. Plakančioji Bažnyčios diakonystės širdis glūdi eucharistinėje tarnystėje; ji pirmiausiai virsta tikrove tarnystėje vargstantiesiems, kurie savyje turi kenčiančio Kristaus veidą.
Popiežius įvade kalba apie „diakoniškosios sąžinės“ suformavimo būtinumą tikinčiųjų bendruomenėse ir apie diakonų tapatybę. Diakono tarnystės tapatybė glūdi evangelizavime. Apie tai yra kalbėjęs šv. Jonas Paulius II kreipdamasis į grupę naujai įšventintų diakonų. Jis diakonams priminė šventimų metu Evangelijos knygos įteikimo apeigoje ištariamą formulę: „Priimk Kristaus Evangeliją, dabar kai tampi ją skelbiančiuoju. Tikėk tuo, ką skaitai, mokyk to, kuo tiki, vykdyk tai, ko mokai“.
Popiežius Pranciškus paragino diakonystės pašaukimą priimti kaip „vargstančios Bažnyčios pašaukimą tarnauti vargstantiems“, prisiminė šį pašaukimą paliudijusius du garsius Bažnyčios diakonus, kurie drauge yra vieni žinomiausių Bažnyčios šventųjų – kankinį šv. Lauryną ir Pranciškų Asyžietį.
Šv. Laurynas primena, kad vargstantieji yra Bažnyčios turtas. O šv. Pranciškus Asyžietis yra pavyzdys diakonams kaip vargstančiųjų, taikos ir kūrinijos gynėjas. Popiežius drauge priminė epizodą iš jį išrinkusios konklavos, kai vieno kardinolo paprašytas „neužmiršti vargstančiųjų“ nusprendė pasivadinti Pranciškumi.
Diakonystės tarnystę turime suvokti kaip priklausančią Vatikano antrojo susirinkimo pastangoms visą Bažnyčią parengti atnaujintam apaštalavimui šiuolaikiniame pasaulyje. Todėl diakonus visai pagrįstai galime vadintinaujosios meilės civilizacijos pradininkais, pagal šv. Jono Pauliaus II pamėgtą išsireiškimą. (Vatikano radijas)
